Saksofonininkas su meškere

Rugsėjį Šiaulių bigbendo gretas papildė Kaune gyvenantis 29-erių saksofonininkas Mindaugas Apulskis. Kolektyvo naujokas – ne tik aktyvus džiazo ir improvizacinės muzikos atlikėjas, bet ir kūrėjas, Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytojas ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto džiazo katedros dėstytojas. „Šiaulių dienų“ proga su mūsų miesto kolektyvu pirmą kartą koncertavęs muzikantas pasakoja, kaip sekasi įsilieti į senbuvių gretas, kuriose per pastaruosius 15 metų pasikeitė vos keletas narių. Saksofonininkas prasitarė ir apie tai, kuo gyvena be muzikos bei savo planus kitąmet artėjančiam 30-mečiui.

Tikisi Šiauliuose radęs muzikinę šeimą

Mindaugui ši vasara tapo apsisprendimo laikotarpiu: sulaukęs kolegos-saksofonininko, Šiaulių bigbendo muzikanto Danieliaus Praspaliauskio skambučio su kvietimu prisijungti prie Šiaulių kolektyvo, kitą dieną jis sužinojo, kad saksofonininko ieško ir Kauno bigbendas. Bet... Šiauliai nugalėjo!

Kelionės į repeticijas ir koncertus Šiauliuose iš Kauno dabar muzikanto kasdienybės neapsunkina, net, paties žodžiais, nesukelia nepatogumų: „Mano pirmoji, kaip mokytojo, darbovietė buvo Jurbarko A. Sodeikos meno mokykloje. Ten iš Kauno važinėdavau du kartus per savaitę. Pripratau. Dabar taip keliaudamas į darbą atsipalaiduoju, naudojuosi proga paklausyti daug geros muzikos, ramiai apgalvoti reikalus. Man tai – minčių išsivalymo laikas“. 

Vis dėlto pažintis su Šiaulių bigbendu Mindaugui netapo pirmąja pažintimi su mūsų miestu. Su Šiauliais jau anksčiau jį siejo kiti ryšiai: muzikanto širdies draugė, džiazo atlikėja ir pedagogė Lina Rovaitė yra kilusi iš Šiaulių. Be to saksofonininkas kasmet pasirodo jau 15 metų Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ organizuojamame „Big Band Festival Šiauliai. „Turbūt nesu praleidęs nei vieno iš šių festivalių, dalyvavau nuo pat pirmojo ir atvažiuodavau kasmet, būdamas įvairių kolektyvų nariu. Šiemet šiame festivalyje grojau iš karto su dviem kolektyvais – Klaipėdos džiazo orkestru ir „Vilnius JJAZZ Ensemble“, – sako pašnekovas.

„Neslėpsiu, prieš atvažiuodamas dirbti į Šiaulių bigbendą, pernelyg nesidomėjau jo veikla, nebuvau girdėjęs jo atliekamų programų, tačiau pažinojau nemažai jame grojančių muzikantų. Tai – kolegos, kurie mane užaugino: Klaipėdos džiazo orkestro, kurio narys esu iki šiol, vadovas Kęstutis Sova, Dima, Valdas (trimitininkas Dmitrij Levencov ir trombonininkas Valdas Surdokas – aut. pastaba). Čia man puikų įspūdį paliko tiek maestro, kolektyvo meno vadovo Raičio Ašmanio darbas su bigbendu, tiek orkestro skambesys. Mane labai šiltai priėmė, tikiu, kad atvažiavau į būsimą muzikinę šeimą“, – optimizmo nestokoja Šiaulių bigbendo naujokas. 

Šiaulių bigbendo naujokas, saksofonininkas Mindaugas Apulskis skaičiuoja, kad yra grojęs visuose Lietuvos bigbenduose – „Vilniaus JJazz Ensemble“, Kauno bigbende, Klaipėdos džiazo orkestre. „Šiaulių bigbendo lygis man patinka, gera programa, puikūs muzikantai“, – įspūdžiais po pirmų bendrų repeticijų ir koncerto dalijasi muzikantas.

Meilė saksofonui gimė ne nuo pirmo akordo

Be Klaipėdos ir Šiaulių kolektyvų bei „Vilniaus JJazz Ensemble“, kurio bendruomenei taip pat priklauso ir jų projektuose periodiškai dalyvauja, Mindaugas šiuo metu taip pat dirba pedagoginį darbą. Kaip viskam užtenka laiko? „Gyvenu strategiškai patogiame mieste, iš kurio lengva pasiekti kitus Lietuvos miestus. O ugdymo įstaigos, kuriose dirbu, yra suinteresuotos, net skatina, kad pedagogai „augtų“, tobulėtų, aktyviai dalyvautų muzikinėje veikloje. Tik pats nuolat grodamas, kažko išmokdamas, gali ir vaikui/ jaunuoliui perduoti visą naujausią ir aktualiausią informaciją. Matydami tavo motyvaciją ja „užsikrečia“ ir mokiniai“, – tiki muzikantas. 

Paklaustas, kam dabar skiria didžiausią dėmesį – muzikos atlikimui, kūrybai ar pedagoginiam darbui, kas teikia didžiausią malonumą, saksofonininkas nedvejoja: „Pirmoje vietoje man visuomet yra muzika – kurti, atlikti, klausyti. Saksofonu niekuomet negroju per prievartą, žinoma, mano gyvenime yra labai daug disciplinos, be jos visko nespėčiau. Bet mano rytas po pusryčių paprastai prasideda saksofono garsais – susiplanuoju, ką pats norėsiu pagroti, ką pasiklausyti“.

Savo pedagoginį kelią Mindaugas pradėjo gana anksti – būdamas 21-erių, todėl dabar džiaugiasi jausdamas, kaip ir jame tobulėja: „Ateina supratimas, kad ne visi iš karto turi groti taip gerai, kaip aš, būti rimtai nusiteikę darbui. Tikrai savęs neaukštinu, tačiau sau esu be galo reiklus, tikras perfekcionistas. Tačiau dabar mano, kaip mokytojo, pagrindinis tikslas, kad vaikai į pamokas ateitų su šypsena, norėdami groti, o universitete vis dar semiuosi patirties ir augu kartu su studentais. Kai mokiausi pats, man buvo viskas lyg ant lėkštutės patiekta, mokydamas kitus stengiuosi kuo mažiau siūlyti man pačiam tikusius dalykus. Skatinu mokinių/ studentų iniciatyvą, labiau patariu nei aiškinu, kad tokiu būdu susiformuotų kuo originalesnės, vienos į kitas nepanašios asmenybės“.

Vis dėlto saksofonininkas neslepia, kad ne visuomet dabar mėgstamas muzikinis instrumentas jam teikė vien džiaugsmą. Pirmą kartą juo grojant maršą išgirdo tėtį, kai pačiam buvo aštuoneri. Tėvas, Mindaugo žodžiais, buvo savamokslis, grodavęs vestuvėse, kultūros namuose. Paragintas tėvų, Palangoje gimęs, greta jos esančiame Vidmantų kaime augęs Mindaugas („Būtinai parašykite, kad Vidmantai – gerų žmonių namai“, – šiltai atsiliepia muzikantas) pradėjo lankyti Palangos muzikos mokyklą, kurios nemėgo dėl monitonijos, nuolatinių atsiskaitymų ir itin neaiškios ateities vizijos – kam tos žinios gali būti naudingos.

Baigęs muzikos mokyklą, jaunuolis tolimesnius metus skyrė daugiausia sportui, tačiau į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją įstojęs draugas vis viliojo prisijungti. „Tiesa, labiau pasakojo ne apie įdomius mokslus, o kokios fainos ten merginos ir savaitgaliai barake“, – juokiasi prisiminęs Mindaugas. Galiausiai, pasitaręs su šeima, jis ryžosi stoti į konservatoriją. „Tik atėjus rugpjūčio paskutinei dienai, kai pamačiau konservatorijos vyresnėlių pasiruošimą šventiniam mokslo metų pradžios koncertui, supratau, kad ne pasilinksminti čia atvažiavau. Ėmė spausti mokytis ir vyresnieji bendramoksliai, ir labai šaunus dėstytojas Rolandas Vizgaudis, pradėjau groti daugiau ir įvairesnių kūrinių. Tėvai nupirko naują saksofoną, dar kažkas geresnį žodį apie mano grojimą pasakė, ir tada įvyko lūžis: pradėjau noriai groti. Ypač man patiko groti orkestre: Palangos orkestras, vadovaujamas Vyganto Rekašiaus, tapo mano, kaip profesionalaus muzikanto, pirmąja darboviete. Grojimas šiame orkestre padėjo pamatą suvokimui, kaip dirbti kolektyve, išmokė disciplinos ir atlikėjo kultūros.  

Besimokant antrame kurse įsikūrė Klaipėdos džiazo orkestras. „Žiauriai“ pasisekė, kad mane pakvietė jame pagroti, nes tuomet tobulėjau šviesmečiais, grodamas su tenykščiais džiazo lordais – Kęstu, Dima, Valdu... Vienas geriausių mano gyvenimo etapų. Ir bendrakursiai buvo geri: nekonkuravome, bet kartu grodavome, kurdavome, pasirodydavome“, – pasakoja pašnekovas.

Saksofonininkas taip pat groja Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestre.

Kitų metų planuose – instrumentinis trio ir 30-mečio įprasminimas scenoje

Vėliau jaunasis muzikantas pakliuvo į saksofonininko Liudo Mockūno klasę Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Neapleido ir Klaipėdos džiazo orkestro, kuriame toliau grojo. Žvelgdamas į praeitį, Mindaugas skaičiuoja: „Tuo laikotarpiu grojau tiesiog nenormaliai daug – pradėdavau nuo septintos ryto ir apie dešimtą vakare grįždavau praktiškai visą dieną praleidęs su muzika. Mažai studentavau, tačiau rezultatas buvo to vertas. Maždaug per metus užmezgiau vertingų pažinčių, gavau progų pagroti su įvairiais įdomiais muzikantais. Nuo antro studijų kurso pakvietė groti Kauno bigbende, nes išėjo amžiną atilsį saksofonininkas Rimantas Brazaitis. Man, kaip pačiam jauniausiam kolektyve, grojančiam su kiečiausiais Lietuvos atlikėjais, tai suteikė begalinę motyvaciją dar daugiau groti, tobulėti, bet niekada nebuvau dėl to sužvaigždėjęs. Nes grojau drauge su tokiais puikiais atlikėjais kaip Tomas Razmus, Jievaras Jasinskis, Audrius Zalcas ir daugeliu kitų. Turėjau atitikti. Manęs kritika nežeisdavo, ji visuomet reikšdavo papildomas keletą valandų darbo, per kurias pasiekdavau to rezultato, kurio reikėjo“.

Magistro studijų saksofonininkas išvyko į Nyderlandų universitetą „Prince Claus Conservatorium“: „Tikrai neįvyko taip, kad „Oi, neužtenka Lietuvos“. Lietuvoje yra labai daug gerų atlikėjų, ypač saksofonininkų. Į Nyderlandus pakliuvau ankstesniais metais išbandęs „Erasmus“ mainų programą. Jos dėka atsidūriau Groningeno mieste Nyderlanduose, kur buvo labai įdomi programa „New York comes to Groningen“. Jos rėmuose kiekvieną savaitę žymus atlikėjas, dėstytojas iš Niujorko savaitei atvykdavo edukuoti studentus į šį Nyderlandų miestelį. Tai buvo mano pirmoji ir tikrai smagi gyvenimo užsienyje patirtis. Užsikabinau, grojau su visais, kas tik kvietė. Dėstytojai pastebėjo ir pasiūlė atvažiuoti studijuoti magistro“.

Antrame kurse pusmečiui Mindaugas išvažiavo stažuotis į Niujorką. Gavo finansavimą, kurį galėjo leisti savo nuožiūra pirkdamas paskaitas iš vietinių atlikėjų, muzikantų. Taip ir pasaulį, ir tikrąja džiazo Meka vadinamą Niujorką pamatė: tenykščius žymiausius džiazo pasaulio atlikėjus, klubus. Tai pamatyti, išgirsti, patirti bent kartą gyvenime jis linki kiekvienam džiazo atlikėjui.

Ar nebuvo minčių pasilikti? „Neužkabino, – atvirauja Mindaugas, – mano šeima, draugai – Lietuvoje, jie traukė atgal“. Todėl ir dabar, atsitraukęs nuo muzikos, saksofonininkas laiką leidžia su šeima ir širdies drauge, mėgsta žvejoti. Neseniai įsigijo motociklą, todėl šiuo metu intensyviai planuoja keliones po Lietuvą.

Po stažuotės Niujorke Mindaugas neslepia, kad, jo pastebėjimais, išgyventi muzikantui už Atlanto žymiai sunkiau nei Lietuvoje. Tai lemia didžiulė konkurencija. „Ten, kaip niekur kitur, svarbu mokėti save parduoti“, – tikina pašnekovas, to stengiasi mokyti ir savo studentus bei vis dar mokosi pats.

Magistro studijų metais Mindaugas buvo subūręs savo vardo kvartetą, kuriam priklausė bendramoksliai iš Brazilijos, Ispanijos ir Italijos. Šis, kaip ir daugelis kitų grupių, kolektyvų, kuriuose saksofonininkas grojo įvairiais savo gyvenimo etapais, nebegyvuoja. Tiesa, nei viename iš šių kolektyvų Mindaugas nebuvo lyderiu, visuomet geriausiai jausdavosi būdamas vadinamuoju „side man“, prisidedančiu prie bendrų grupės tikslų. „Tačiau ateityje labai norėčiau kažką inicijuoti pats“, – prisipažįsta. Gal kitais metais minimam paties 30-mečiui būtų puikus planas? „Vertėtų apie tai pagalvoti, gal net kitą pavasarį išgirsite mano instrumentinį trio projektą. O ir scenoje norėčiau 30-metį įprasminti“, – intriguoja muzikiniais ateities planais saksofonininkas.

Kalbino Marina Visockienė

Užkietėjusiu žveju Mindaugas savęs vadinti nedrįsta, tikina, kad „laimikių dar mažoka“, bet įamžinti jau pagautų žvejys-mėgėjas nevengia.  

Olenos Muzychenko ir asmeninio albumo nuotr.