Trimitininkas Romualdas Sabaliauskas – ne tik vienas iš Šiaulių bigbendo, gyvuojančio jau 22-us metus, įkūrėjų, bet ir birželio viduryje mieste jau 15-ą kartą skambėsiančio tarptautinio „Big Band Festival Šiauliai 2024“ sumanytojas. Kokia ta vingiuota, beveik visą gyvenimą trunkanti muzikinė Šiaulių bigbendo meno vadovo ir dirigento asistento Romualdo kelionė gimtame mieste, kuo ypatinga bigbendų festivalio pradžia ir kokie ambicingi ateities planai?
Meilė trimitui nuo pirmo garso ir išėjimas iš orkestro skaudančia širdimi
76-erių Romualdo žodžiais, papasakoti apie bigbendų festivalio „gimimą“ neįmanoma, neprisiminus Šiaulių bigbendo įkūrimo istorijos, o jam asmeniškai – paties pažinties su bigbendais dar vaikystėje. Užaugęs šiauliečių darbininkų šeimoje Romualdas tapo vieninteliu iš keturių vaikų, kurį sudomino muzika.
Tarp bendraklasių pastebėtas orkestro vadovo, jis pirmiausia pradėjo groti Šiaulių vaikų pučiamųjų orkestre. „Žinojau, kad „triūba“ (kaip pats vadina trimitą – aut. pastaba) yra vedantysis balsas, todėl niekuo kitu groti nenorėjau, iš karto įsimylėjau“, – prisimena Romualdas. Baigęs vaikų muzikos mokyklą, vėliau pateko į muzikos technikumą ir perėjo groti į tenykštį pučiamųjų orkestrą. „Apie jokį džiazą tais laikais nei kalbos būti negalėjo, džiazas iš viso buvo keiksmažodis, muzikos stilius – priešiškas tuometinei valdžiai. Bigbendai Lietuvoje tada grojo tik estrados kūrinius“, – pasakoja trimitininkas.
Besimokydamas technikume, vos septyniolikos vaikinas sulaukė kvietimo groti Šiaulių kultūros namų bigbende ir tenykščiuose šokiuose. Technikumo taisyklės draudė mokiniams groti kituose kolektyvuose, tačiau jaunuolis neatsispyrė pagundai: „Vaikystėje varvindamas seilę ėjau ant Salduvės piliakalnio klausytis ten pasirodančio šio bigbendo, kuriame, mano akimis, grojo tikti grandai“. Žinoma, jauną muzikantą džiugino ir galimybė užsidirbti: Romualdas skaičiuoja, kad grodamas bigbende ir šokiuose uždirbdavo tiek, kiek tuometinis gamyklos vyr. inžinierius ar net direktorius.
Dešimt bigbendo koncertų per mėnesį, gastroles Latvijoje, Estijoje ir Ukrainoje, vakarinius grojimus šokiuose ilgai paslaptyje išsaugoti nepavyko. Kitą dieną po koncerto, kuris, kaip nusprendė, turėjo tapti paskutiniu prieš jam vėl pilnai atsiduodant mokslams, jaunasis trimitininkas pamatė savo pavardę išbrauktųjų iš technikumo moksleivių sąraše.
Be darbo Romualdas neliko. Jau netrukus sulaukė kvietimo groti Šiaulių statybos tresto bigbende, į kurį tuomet buvo sukviesti vieni geriausių Lietuvos muzikantų, pagrinde – kauniečiai. Tenykštėmis darbo sąlygomis pašnekovas irgi negalėjo skųstis: „Visiems atvykusiems skyrė butus, mokėjo mums gerus atlyginimus. Žinoma, buvome įforminti betonuotojais, tinkuotojais, bet algas gaudavome už itin aukšto lygio grojimą orkestre“. Vos metus pasidžiaugęs geromis darbo sąlygomis, Romualdas gavo šaukimą į tuometinę armiją, tačiau ir tarnaudamas Odesoje aktyviai dalyvavo dainų ir šokių ansamblio veikloje. Grįžo tiesiai į Šiaulių pučiamųjų orkestrą, kuriame vėliau grojo bemaž 18 metų. Iš jo išėjo savo noru, sulaukęs kvietimo ateiti dirbti versle. Kūrė šeimą, reikėjo didesnių finansinių galimybių, kurių muzikanto darbas tuomet nesuteikdavo. Bet orkestrą Romualdas paliko skaudančia širdimi: „Parašiau pareiškimą išeiti ir jį nešdamas pradėjau verkti“.
Šiaulių bigbendas – geriausias Lietuvoje
Nors „triūbos“ verslininku tapęs muzikantas pilnai neatsisakė, pasitaikius progoms vis ja pagrodavo, puikiai prisimena jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusius ir į muziką jį vėl nugrąžinusius 2002-uosius. Tuomet Romualdas vadovavo 300 žmonių kolektyvui ir minėjo savo 55-metį. Kai jo pasiteiravo, ko norėtų ta proga dovanų, jis pusiau juokais, pusiau rimtai atsakė, kad norėtų naujos „triūbos“ (mat savo trimitą, kurį laiką juo negrojęs, buvo atidavęs pažįstamam muzikantui – aut. pastaba). Tačiau juokas virto realia bendradarbių dovana. Profesionalų instrumentą padėjo nupirkti Santa Monikoje, JAV gyvenęs Romualdo bičiulis.
„Pradėjau galvoti, ką toliau daryti su tuo nauju trimitu, vienas juk negrosi“, – prisimena pašnekovas. Iš pradžių buvo kilę minčių grįžti į Šiaulių pučiamųjų orkestrą, bet prisiminė savo vaikystės, 1960-ųjų Šiaulius, kuriuose veikė net trys bigbendai: statybos tresto, „Elnio“ gamyklos ir kultūros namų. „Praėjus keturiems dešimtmečiams šių kolektyvų nebebuvo, bet jų muzikantai – „senoji gvardija“, kaip juos vadinau, dar buvome likę. Taip ir susirinkome 19 žmonių. Kadangi buvome visi vienmečiai, pasivadinome Šiaulių senjorų bigbendu“, – pasakoja vienu iš kolektyvo įkūrėjų tapęs trimitininkas.
Antrą kartą tokiai avantiūrai, Romualdo žodžiais, nebesiryžtų. Subūrus kolektyvą, prasidėjo kova ir nesibaigiančios pastangos įrodyti miesto valdžiai, kad Šiauliams reikia profesionalaus bigbendo. Iš pradžių senjorų bigbendas buvo priskirtas miesto kultūros namams, nors net patalpų repeticijoms ten neturėjo. Mainais į nemokamus bigbendo koncertus su „Polifonijos“ choru sutardavo, kad leistų repetuoti choro salėje.
2006 metais kolektyvo vyriausiuoju meno vadovu bei dirigentu tapo Jaroslavas Cechanovičius. 2009-aisiais bigbendas įgijo profesionalaus džiazo orkestro statusą ir tapo Šiaulių bigbendu. Jo sudėtis atsinaujino: kadangi Šiaulių muzikos mokyklose nebuvo ir iki šiol nėra džiazo muzikos klasių, muzikantų teko žvalgytis visoje Lietuvoje ir net Latvijoje. „Taip po truputį susikviečiau vienus geriausių mūsų šalies muzikantų, o ilgainiui, nuo 2015 m., kai kolektyvo meno vadovu tapo dirigentas iš Latvijos Raitis Ašmanis, prie jo prisijungė dar du jo tėvynainiai“, – pasakoja Romualdas. Tai, kad nuo 2009 metų iki šiandienos kolektyve pasikeitė tik trys nariai, trimitininkas vadina didžiuliu pasiekimu.
„Įgyvendinau savo svajonę – Šiauliuose turėti geriausią Lietuvoje bigbendą, – tikina pašnekovas, – kadangi muzika nėra sportas, ir čia dėl prizinių vietų nekovojame, tikiu, kad ir Klaipėdos, ir Kauno, ir Jievaro Jasinskio kolektyvai – geri. Ir mūsų bigbendas yra geras. Drąsiai galime reprezentuoti Šiaulius visoje Europoje, bet kokiame festivalyje gėdos nepadarysime“.
Romualdas džiaugiasi Šiaulių bigbendo, dabar priklausančio Šiaulių miesto koncertinei įstaigai „Saulė“, repeticijoms turimomis naujo priestato patalpomis. „Klaipėda su pavydu į mus žiūri, niekas Lietuvoje tokių patalpų neturi“, – neabejoja pašnekovas.
Skaičiuodamas visus Šiaulių bigbendo veiklos metus, Romualdas neprisimena nei vienos repeticijos ar koncerto, kuriame kolektyvas dalyvautų nepilnu sąstatu. „Mūsų, muzikantų visuomet yra 18, 19-as – dirigentas. Jei kažkas negali groti, visuomet randa kitą, kas galėtų jį pakeisti. „Kliauzių“ grodami irgi daryti negalime, jų mūsų meno vadovas ir dirigentas neatleidžia. Pirmoje repeticijos dar gali suklysti, bet antroje jau turi groti kaip dievas“, – apie griežtą kolektyvo tvarką ir aukštus reikalavimus muzikantams atvirauja pašnekovas.
Bigbendų festivalyje norėtų matyti pasaulinio garso atlikėjus
R. Sabaliauskas prisimena, kad mintis organizuoti Šiauliuose vienintelį tokį Baltijos šalyse tarptautinį bigbendų festivalį jam kilo ekspromtu, siekiant, kad Šiaulių bigbendas tobulėtų. Kadangi lėšų festivalio organizavimui miesto valdžia tuomet skirdavo vos keletą tūkstančių, norėdamas prisikviesti kolektyvų, Romas pirmiausia kreipėsi į su Šiauliais draugaujančių miestų atlikėjus: „Darėme mainus. Mes pas juos nuvažiuodavome koncertuoti, jie atvažiuodavo pas mus“. Pavyko užmegzti draugiškus santykius su JAV ambasada Lietuvoje. Su jos pagalba į Šiaulius nemokamai atvyko koncertuoti JAV muzikantai, kurie gyvena ir dirba Vokietijoje. Pasirodęs Liepojos festivalyje Šiaulių senjorų bigbendas susidraugavo su tenykščiu jūros pajėgų bigbendu, kuris irgi neatlygintinai pasirodė Šiauliuose.
Pernai per dvi festivalio dienas sulaukta virš penkių tūkstančių žiūrovų ir tai, anot Romualdo, – puikus pasiekimas, nes jis prisimena gerokai mažesnio klausytojų susidomėjimo sulaukdavusius pirmuosius festivalius. Vienas jų vyko koncertų salėje „Saulė“. „Ir buvo labai gėda prieš kviestinius, puikius Švedijos, Danijos, Olandijos ir Vokietijos atlikėjus, kai salėje sėdėjo vos 20 žiūrovų. Bet turime suprasti, kad džiazas nėra popsas, nors aš jokiu būdu nesu prieš popsą, bet ir jis turi būti tam tikro lygio. O džiazo klausytojus turime užsiauginti“, – neabejoja pašnekovas.
Bėgant metams, augo ne tik festivalio klausytojų gretos, keitėsi ir vietos, kuriose vyko koncertai. Festivalio renginių būta senojoje centrinio Šiaulių parko dalyje, už Zubovų rūmų; centrinio miesto bulvaro pradžioje, prie Kaštonų alėjos ir amfiteatre; Talkšos ežero pakrantėje prie Geležinės lapės. Tačiau bene tinkamiausia vieta mieste tokiems koncertams, Romualdo pastebėjimais, – dabartinė, kurioje vyks ir didžioji dalis šių metų festivalio atlikėjų pasirodymų, – Saulės laikrodžio aikštė. „Tenykštė erdvė neišblaško nuo scenos sklindančio garso. Labai dėkinga muzikantams, ir tikiu, patogi klausytojams“, – aplinkos privalumus vardina Romualdas.
Jis džiaugiasi galimybe festivalio klausytojams kasmet pristatyti vis kitą Šiaulių bigbendo programą. Šiemet jų bus net dvi. Įžanga į festivalį birželio 12-osios vakarą taps pernai rudenį pirmą kartą klausytojams pristatyta, kartu su balsingąja atlikėja iš Latvijos Aija Vitolina ir talentingu jaunuoju akordeonininku Jonu Vozbutu paruošta „Muzikinė Editos Piaf istorija“. Ši, R. Sabaliausko žodžiais, „širdžiai maloni programa“ puikiai skambės atnaujintoje, kaip tik vasaros pradžioje žiūrovams po keleto metų pertraukos duris atversiančioje „Saulės“ koncertų salėje.
Antrąją programą festivaliui Šiaulių bigbendas ruošia kartu su praeito sezono „Lietuvos balso“ nugalėtoju Anyanya Udongwo, kilusiu iš Nigerijos. Kaip užsimezgė šis bendradarbiavimas? „Anyanya prodiuserei paskambinau iš karto, kai tik pamačiau, kad jis laimėjo „Lietuvos balsą“. Šis atlikėjas man paliko labai gerą įspūdį – lengvai dainuojantis, žino, kas yra džiazas“, – prisimena Romualdas. Bendroje bigbendo ir solisto programoje skambės populiarios džiazo dainos. Bigbendo atstovas tikisi, kad vienu pasirodymu šis bendradarbiavimas neatsiribos, o taps gražia ilgalaikės draugystės pradžia.
Ką norėtųsi festivalyje išvysti ateityje? Romualdas vardina bent keletą atlikėjų: pasaulinio garso švedų trombonininką Nils Landgren (Romualdas jau pasidomėjo, kad 2025 metais jo koncertai jau suplanuoti, bet gal N. Landgren galėtų Šiauliuose pasirodyti 2026-aisiais – aut. pastaba), šiemet „Grammy“ apdovanojimą pelniusią lietuviškų šaknų turinčią amerikietę atlikėją Nicole Zuraitis, savo bigbendą Vokietijoje turintį solistą Tom Gaebel („Jei jo nematytum ekrane, galvotum, kad dainuoja pats Frankas Sinatra“, – susižavėjimo šiuo atlikėju, multiinstrumentalistu neslepia R. Sabaliauskas).
„Myliu Šiaulius, nekeisčiau jų į jokį kitą miestą, todėl nuoširdžiai išgyvenu dėl jo kultūrinio gyvenimo, labai noriu, kad plačiai skambėtume. Turime neapsiriboti tuo, ką turime šiandien ir vien Lietuvos atlikėjais, turime nebijoti pasikviesti koncertuoti pasaulinių instrumentalistų ir vokalistų. Taip ir pačių kartelė kils aukštyn“, – linki Romualdas Sabaliauskas.
Kalbino Marina Visockienė
12,5 metro ilgio Romualdo Sabaliausko garažo sienas puošia jau 22 metus (tiek, kiek gyvuoja jo įkurtas Šiaulių bigbendas) renkami bigbendo koncertų plakatai.
Romualdas neslepia, kad groti „triūba“ jam ir dabar nėra sunku, tačiau jau vargina administracinis, organizacinis asistento darbas, apie kurio niuansus kartais ir naktį pabudęs pagalvoja. Nuotraukoje jis groja Šiaulių senjorų bigbende, akimirka užfiksuota maždaug 2006-aisiais.
2009-ieji, Šiaulių bigbendas Liepojos festivalyje.
Bigbendui diriguoja jo meno vadovas Jaroslavas Cechanovičius, 2012 m.
Olenos Muzychenko ir asmeninio albumo nuotr.
Tilžės g. 140, Šiauliai
koncertineistaiga@saule.lt
+370 656 17 671