Muzikantas mokytojo širdimi ir meistro rankomis

Muzikantas mokytojo širdimi ir meistro rankomis

Šiaulių kamerinio orkestro „Camerata Solaris“ kontrabosininkui Arūnui Stankui rugsėjis – ne tik dar vieno kolektyvo muzikinio sezono, bet ir naujų mokslo metų pradžia. Arūnas – Šiaulių Dainų muzikos mokyklos bosinės ir elektrinės gitaros mokytojas, tenykščio jaunimo folkloro ansamblio  „Vieversėlis“, aktyviai dalyvaujančio miesto ir respublikos folkloro šventėse bei gyvuojančio 26 metus, įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Dar viena jo aistra – muzikos instrumentų, daugiausia basedlių gamyba. Kuri iš šių veiklų Arūnui mieliausia?

Didžiausia dovana mokytojui – pamokos laiko neskaičiuojantys mokiniai

– Arūnai, kokiomis nuotaikomis pasitinkate šią Rugsėjo 1-ąją?

– Mokytojauju nuo 1996, berods, o gal 1993-ųjų... Metų niekada neskaičiuoju (šypteli – aut. pastaba). Iš pradžių dirbau muzikos mokytoju vidurinėje mokykloje. Tuomet Rugsėjo 1-osios man visuomet būdavo labiau darbingos nei šventinės dienos, nes reikėdavo ruošti kolektyvą, aparatūrą, parinkti muziką mokslo metų pradžios šventei. Dirbdamas muzikos mokykloje, jau eilę metų tą dieną į darbą pagaliau einu kaip į šventę.

– Kaip pats ir Jūsų mokiniai pasikeitė per tuos metus?

– Visais laikais buvo ir tebėra gabesnių, tačiau negalėčiau teigti, kad tokių mokinių padaugėjo ar sumažėjo. Niekuomet nesistengiau užsidėti sau antpečių, važiuodamas su mokiniais į įvairius konkursus, kad vėliau galėčiau pasigirti jų laimėjimais. Dirbu su visais vaikais vienodai: ir tais, kuriems reikia metų, kad suprastų kaip groti, ir tais, kurie užtrunka vos keletą minučių.

Stengiuosi savo mokinius ugdyti kaip mokytojus, kad gabesni galėtų padėti silpnesniems. Gal gabesniems ateityje mokytojavimas taps pašaukimu, o silpnesni lengviau ir greičiau įsisavins iš bendraamžio, o ne suaugusiojo išgirstą informaciją. Abiem pusėms naudinga. Stengiuosi nenurodinėti, neliepti vaikams mokytis, o ugdyti jų supratimą: jei šiandien išėjai pažaisti į kiemą, rytoj reikės pasimokyti. Reiklus tampu tada, kai artėja koncertas, į kurį negali eiti nepasiruošęs. Tą supratimą irgi ugdau mokiniuose. Bet tikrai nei baudžiu, nei blogus pažymius rašau už tai, kad kažko neišmoko šiandien. Išmoks rytoj...

  – Kontrabosas laikomas bosinės gitaros „tėvu“. Simboliška, kad pats grodamas kontrabosu, jaunimą mokote groti bosine gitara, kaip taip susiklostė?

– Buvo tokio mokytojo poreikis. Šie du instrumentai – giminingi, tad viskas natūraliai susiklostė. Šiuo metu taip pat glaudžiai bendradarbiauju su Romuvos gimnazija, kurios mokiniai dažnai tampa „Vieversėlio“ ansamblio nariais. Vieną jaunuolį mokau groti kontrabosu. Daviau jam į namus savo instrumentą, keletą savanoriškų pamokėlių vedžiau, toliau jis mokosi savarankiškai. Viliuosi, kad kažkada jis pagros Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos džiazo orkestre „Romuva“.

– Norinčių išmokti groti gitara vaikų, jaunuolių atsiranda visais laikais, bet kaip juos sudominate lietuvių folkloru? Juk ansamblyje „Vieversėlis“ ne tik mokote groti, bet ir šokate, dainuojate.

– Groti yra darbas, o dainuoti, šokti labiau suprantama kaip pramoga. Todėl sunkiau sekasi ieškoti būtent norinčių groti. Priimame ir jau turinčius grojimo pradmenis, ir visiškus naujokus. Pavyzdžiui, mano minėtas kontrabosu besimokantis groti vaikinas – universalus, jis groja ir bosine gitara. Skatinu, kad folkloro ansamblio vaikai važiuotų į kasmet Kelmėje vykstančius žemaičių etnomuzikavimo kursus. Tuomet mano minėtas mokinys jau pasiėmęs bandoniją po trijų kursų dienų žino kaip spaudyti akordus tuo sudėtingu instrumentu, jis jau gali lipti į sceną, koncertuoti kartu. „Vieversėlio“ nariai taip pat groja lumzdeliu, kanklėmis, smuiku, basedle, mandolina, dabar dar mokosi dūdmaišiu.

– Ansamblio veiklų spektras – labai platus, kaip vienas spėjate visko mokyti?

– Tikrai labai daug veiklų ir joms visoms išmokti turime tik keturias savaitines pamokas. Žinoma, norėtųsi, kad valandų ir pašokti, ir padainuoti, ir pagroti būtų daugiau. Dar gerai būtų ir po atskirą mokytoją šioms disciplinoms. O kol kas mane gelbsti įvairūs kursai, specialioji literatūra, dabar yra nemažai leidinių išėję su nuotaikingais žaidimais-rateliais, sportiniais jėgos žaidimais, poriniais šokiais ir visa tai dar suskirstyta Lietuvos regionais. Tik imk ir valgyk tą tortą – informaciją, kurios anksčiau tiek nebuvo. Žinoma, pravestų daugiau vaizdo medžiagos, juk dabar vaikai daug ko mokosi iš vaizdo įrašų, mokytojas tampa pagalbininku.

– Koks Jūsų stebuklingas gero mokytojo receptas (prieš eilę metų A. Stankus buvo išrinktas Šiaulių miesto Metų mokytoju – aut. pastaba)?

– Neskatinu vaikų konkurencijos, varžytuvių, kuris pagros geriausiai, man svarbiausia – gera vaiko emocinė būsena. Visuomet galvoju ne apie konkursuose užėmusius pirmas tris vietas, bet tą, kuris buvo, pavyzdžiui, dvidešimtas. Kaip jis jaučiasi? Vaikams svarbu pasirodyti koncertuose, kad jie galėtų įsivertintų, kur jiems reikia pasitempti. Bet bendraudamas su jais niekada jų nelyginu, visuomet pabrėžiu, ką kiekvienas tą dieną padarė gerai. Pirmiausia atkreipiu dėmesį į tai, ką gali konkretus vaikas. Jau atsižvelgiant į jo gebėjimus, parenku jam kūrinį. Netaikau visiems vienodų standartų.

Ir savęs su kitais mokytojais nelyginu. Juk nuo to, kad vienais metais mane išrinko metų mokytoju, nenustojau kitais metais mokyti, netapau prastesniu. Mokytoju stengiuosi būti nuolat: ne metų, ne pusmečio, ne dienų. Ar pavyksta geriau, ar blogiau, bet sąžiningai dirbu toliau.

Džiaugsmingiausia akimirka man, kai mokinys nežiūri į laikrodį ir neskaičiuoja minučių iki skambučio. Jei jis dar sutinka pasilikti ir pagroti po pamokos – tai man didžiausia dovana, reiškia, jis ir toliau gros. Kai suprantu, kad manęs mokiniui nebereikia, tada pajuntu tą saldų savo darbo vaisių skonį. O labiausiai laukiu dar vieno savo darbo vaisiaus – to, kuris ateityje mane pakeistų „Vieversėlio“ vadovo vietoje.

„Vieversėlio“ ansamblis su ilgamečiu vadovu ir mokytoju Arūnu priešakyje nenustoja žadinti jaunuolių susidomėjimo folkloru. 

Savo malonumui klausosi džiazo

– Kokie buvo Jūsų paties mokytojai ir muzikinis kelias, prasidėjęs dar pradinėse klasėse, Baisogalos (Radviliškio r.) muzikos mokykloje besimokant groti akordeonu?

– Prisimenu, kaip mano pirmoji instrumento mokytoja Elena Navickienė kalbėdavo su manimi ne vardindama natas, kurias reikia sugroti tam tikrame kūrinyje, bet detaliai apibūdindama vaizdinius, kuriuos turėtų perteikti mano atliekama muzika.

Vidurinėje mokykloje turėjau gerą mokytoją Vladą Skują, kuris ir chorui, ir orkestrui vadovavo, vėliau kurį laiką teko groti mokyklos estradiniame ansamblyje. Mokytojai man davė tikrai daug. Į konkursus man važinėti neteko, bet džiaugiausi galėdamas išeiti į sceną, joje pakoncertuoti saugioje aplinkoje kartu su kitais jaunaisiais atlikėjais. Vaikams ta saugi aplinka – labai svarbi, todėl prisimindamas savo patirtį ir dabartiniams mokiniams stengiuosi ją sukurti. Vaikui, o ir suaugusiam scenoje groti solo, kai jis dar tam nepasiruošęs, yra nejauku ir tampa iššūkiu. O tai daryti įpareigoja atsiskaitymų ar egzaminų terminai, datos.

– Ar šeimoje augote ne pirmas ir ne vienintelis muzikantas?

– Pagal profesiją muzikuoju tik aš. Bet kiek žinau iš pasakojimų, tėtis mokėsi Žarėnuose (Telšių raj.) pas mano kurso draugo Mindaugo Žalalio (dabar M. Žalalis  – Šiaulių kultūros centro kamerinio choro „Atžalynas“ meno vadovas – aut. pastaba) senelį pūsti trimitą. Nuotraukose tėtis užfiksuotas kaip kaimo vestuvių muzikantas. O šiaip susitikę mes, broliai, kartu su sese ir mama padainuojame ir pagrojame. Kai suvažiuodavome pas senelius Biržuvėnų kaime (Telšių raj.), per giminės susiėjimą nuolat skambėdavo dainos.

– Kontrabosas Jūsų gyvenime atsirado pradėjus mokytis Šiaulių konservatorijoje, kaip ir kodėl įvyko tas perėjimas prie styginio instrumento?

– Norėjau konservatorijoje groti saksofonu, net nuvažiavau pas pusbrolį, pasiskolinau iš jo instrumentą ir per kelis vasaros mėnesius pramokau pūsti keletą garsų. Bet, žinoma, to nepakako. Mano klausą, ritmiką patikrinusi priėmimo komisija pasiūlė: „Gal nori į kontraboso klasę?“ Sutikau. Mano mokytojas Algimantas Zakaras tuomet pasakė: „Kontrabosas – kaip autobuso turėklas – įsikibk ir nepaleisk“. Man šis instrumentas tapo tikru atradimu, niekada nepagalvodavau, kad juo galima TAIP groti. Pasiklausęs grojančių vyresnių kursų draugų ir aš užsidegiau.

– „Užsidegėte“ tiek, kad baigęs studijas atėjote į tuometinį Šiaulių kamerinį orkestrą (dabar Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata Solaris“ – aut. pastaba)?

– Viskas vyko natūraliai: baigi studijas, turi eiti dirbti. 1991-ųjų pabaigoje ir nuėjau. Mano dėstytojas A. Zakaras kaip tik buvo orkestro kontrabosininkas, tai aš apie porą metų dirbau kolektyvo administratoriumi. Vėliau pradėjau jame groti.

– „Camerata Solaris“ – labai moteriškas kolektyvas, jame groja vos keletas vyrų muzikantų, kaip jaučiatės būdamas toje mažumoje?

– Nieko neįprasto, juk namuose mane irgi nuolat supdavo trys moterys – žmona ir dvi dukros. Mūsų kolektyvas – labai draugiškas ir kolegiškas: ir padedame vieni kitiems, ir palaikome.

– Ar meilę muzikai perdavėte ir dukroms?

– Man džiugu, kad jos muzikuoja dėl savęs: vyresnioji, 31-erių Austėja yra baigusi smuiko klasę, trimis metais už ją jaunesnė Rūta – fortepijono. Pamenu, per mano gimtadienį esame kartu pagroję. Turiu šaunų muzikalų vienerių metų anūką Mykolą. Matau, kaip jam patinka instrumento garsas: prieina prie padėtos itališkos armonikos, aš įtempiu dumples, pasigirsta garsas, nepabėga, neišsigąsta. Atvirkščiai, man tankinant ritmą, pradeda šokti. Tikiuosi, ateityje pramoks ir groti.

– Kokios muzikos klausotės savo malonumui?

– Džiazo. Dar studijuojant Šiaulių konservatorijoje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija – aut. pastaba) mūsų fortepijono ir improvizacijos dėstytojas buvo Sergejus Šelmukas. Paskui susibūrėme į grupelę, kurią pavadinome „The pocket“ ir muzikavome. Tai buvo kvartetas: saksofonas, kontrabosas, mušamieji ir fortepijonas. Vėliau išsivažinėjome.

Profesionaliam Šiaulių kamerinio orkestro „Camerata Solaris“ muzikantui Arūnui Stankui net po keleto grojimo kontrabosu dešimtmečių jo muzikos instrumentas vis dar įdomus, ypač kai tenka repetuoti naujus simfoninės muzikos kūrinius.

Basedlės „gimsta“ iš klevo ir eglės bendrystės

– Dar vieną didelę Jūsų darbinio gyvenimo dalį užima muzikos instrumentų remontas ir gamyba. Kaip susidomėjote šia veikla, koks buvo pirmas Jūsų padarytas instrumentas, kokius gaminate dabar?

– Pirmas instrumentas, kurį gaminau, buvo lumzdelis. Studijų metais atėjau į Šiaulių universiteto folkloro ansamblį, prie kurio veiklos nemažai prisidėdavo tautodailininkas Albertas Martinaitis. Jis ir pasakė, kad reikėtų patiems pasigaminti instrumentus, kuriais grosime. Tai buvo pirmas mano bandymas prisiliesti prie meistrysčių.

Dirbti su klasikiniais instrumentais teko jau iš būtinybės: muzikos mokykloje reikėjo prižiūrėti vaikų smuikus. Tie smuikeliai tuomet buvo labai „pavargę“. Kaip to išmokau? Ne, jokių specialių kursų nelankiau, kalbant pusiau juokais pusiau rimtai: pasiimi instrumentą, išsiardai, pasižiūri, kas viduje, ir darbuojiesi toliau. Yra literatūros, vėliau internete atsirado vaizdinės medžiagos, teko kartą-kitą pabendrauti su vienu-kitu meistru, bet mokytojo neturėjau. Dabar pradedančiam meistrui būtų lengviau: visa informacija yra prieinama. Aš šiuo metu daugiausia gaminu basedles, t. y. trijų stygų kontraboso „tėvu“ vadinamas instrumentas.

– Kokį instrumentą gaminti yra sunkiausia?

– Basedles. Smuikas turi konkrečius dydžius: nuo mažiausio, skirto vaikui groti, iki pilnojo, skirto suaugusiajam, kiekvienas turi savo matmenis. Kontrabosus gamina kas kaip sugalvoja. Buvo atvažiavęs pas mus latvių meistras Varis Auzinš, jis surinko Latvijos meistrų basedlių kolekciją, kurioje visos basedlės – skirtingos, nes kiekvienas meistras savaip įsivaizdavo tą instrumentą. Jis net pajuokavo, kad basedlės gaminamos pagal moters kūno formas: kokia kiekvieno meistro draugė buvo, pagal tokią formą jis ir instrumentą išdrožė. Beje, šis meistras organizuoja labai įdomius seminarus šeimoms, kurios gali ateiti į jo dirbtuves savaitgaliais ir patys gamintis basedles.

 Aš šiuo metu basedles gaminu pagal vieną savo sukurtą modelį.   

– Trumpo pokalbio metu neįmanoma aptarti visų muzikos instrumentų gamybos subtilybių, bet gal paminėtumėte kelias įdomesnes detales, pavyzdžiui, kokių specialių medžiagų, įrankių tam reikia?

– Kaip pasakojau vienos edukacijos metu: „Yra stambus ir tvirtas brolis klevas ir į jo šonus, pečius atsiremia gražuolė eglė su savo tankiomis rievėmis ir ji plazda, skleidžia garsą“. Ta medžių bendrystė turi būti, kad „gimtų“ instrumento garsas. Kadangi gaminu liaudiškus instrumentus, medieną renkuosi Lietuvoje, jei ateityje sugalvosiu pagaminti kokį smuiką ar sau kontrabosą, tada teks pirkti iš užsienio. Lietuvoje įsigyti tokios medienos yra sudėtingiau, kadangi, kertant mišką, ji pjaustoma pagal matmenis statyboms. O instrumentų gaminimui yra per mažas poreikis. Rasti plačios, didelės apimties medienos tampa iššūkiu.

Įrankiai – mažiausia problema, pradžiai užtenka kirvio, pjūklo, kalto. Specifika prasideda, kai tenka remontuoti sulaužytą instrumentą, ne prie kiekvienos sulaužytos vietos gali prieiti. Tada jau sėdi ir kuri įvairiausius būdus, kaip suklijuoti, pavyzdžiui, suskilusią deką. Kad ji susiklijuotų lygiai, neliktų skilimo žymės, kad eglutė viršuje galėtų taip pat gražiai plazdėti, kvėpuoti ir skleisti garsą. Sutaisyti instrumentą kai kuriais atvejais gali būti sudėtingiau nei pagaminti naują.

– Užsiminėte, kad jaučiate poreikį ateityje kažkam perduoti „Vieversėlio“ vadovo pareigas, ar turite kam  perduoti savo instrumentų meistro žinias?

– Esu meistravęs su jaunimu. Pavyzdžiui, vaikinukas iš mano ansamblio su mano pagalba yra pasigaminęs ne vienerias kankles, vienas jų net padovanojo mūsų ansamblietei, kad galėtų jomis groti. Tikiuosi, kad ateityje to jaunuolio veikla peraugs į tai, ką šiuo metu darau aš. 

– Arūnai, kai Jūsų prašo prisistatyti, kuo prisistatote pirmiausia?

– Priklauso nuo situacijos. Atėjęs pas folkloristą, jam nepuolu pasakoti apie klasikinę muziką, kurią atliekame su orkestru. Vis dėlto dabar didžioji mano darbo laiko dalis skirta būtent orkestrui, ypač su maestro Vilhelmo Čepinskio atėjimu pajutau, kad reikia ilgiau ir rimčiau prie kūrinių pasėdėti. Kaip sakė ankstesnis mūsų orkestro vadovas Borisas Traubas: „Kūriniai su nedaug natų baigėsi“. Ar man po tiek metų ši veikla vis dar įdomi? O taip! Nesame anksčiau groję simfoninės muzikos. Man tai primena mano grojimo kontrabosu pradžią: kas nauja, įdomu!

Kalbino Marina Visockienė

Olenos Muzychenko ir asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu daugiausia Arūnas gamina basedles, t. y. trijų stygų kontraboso „tėvu“ vadinamas instrumentas.