„Likimo simfonija“ liepos 6-ąją skambės Šiaulių ir pajūrio klausytojams

Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata Solaris“ Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną minės itin darbingai. Šis Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ kolektyvas liepos 6-ąją surengs net du nemokamus koncertus. Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija (Simfonija Nr. 5, c−moll, op. Nr. 67), dar vadinama „Likimo simfonija“, 13 val. skambės koncertų salėje „Saulė“, o 20 val. –  Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje tarptautinio muzikos festivalio „N žemė 2024“ atidarymo koncerte „Valstybės diena“. Ta proga prie Šiaulių kamerinį orkestro „Camerata Solaris“ prisijungs dar 13 vilniečių muzikantų ir kolektyvas išaugs iki mažojo simfoninio orkestro – sinfoniettos.

Kaip vyksta pasiruošimas šiems koncertams, kuo ypatingas bene populiariausio pasaulyje kūrinio atlikimas, ir kaip jį planuoja įamžinti „Camerata Solaris“? Atsako orkestro meno vadovas ir dirigentas Vilhelmas Čepinskis.

– Maestro, kodėl L. van Beethovenas ir būtent Penktoji jo simfonija?

– Orkestrui žengiant į priekį, tobulėjant, norėjau jiems iškelti iššūkį – įgyvendinti L. van Beethoveno Penktąją simfoniją. Šis kūrinys – viena iš simfonizmo viršūnių ir ją atlikti save gerbiančiam orkestrui yra būtina. Ar mes tam pasiruošę? Muzikantas niekada iki galo nebūna pasiruošęs, bet mes prie šio kūrinio atsakingai dirbame nuo pernai metų, todėl tikiu sėkme.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte repetuodami?

– Didžiausias iššūkis – labai labai greitas šio kūrinio tempas. Mokomės groti būtent „beethovenišku“ tempu, kuriuo autorius šį kūrinį parašė prieš daugiau nei 200 metų. Dažniausiai orkestrai šią simfoniją groja maždaug 25–30 procentų ramiau.

Visokių sklando versijų, kodėl tas kūrinys toks greitas: gal L. van Beethoveno metronomas – prietaisas, skirtas muzikos kūrinio tempui nustatyti, buvo sulūžęs, gal kompozitorius tą kūrinio greitį neteisingai matavo – ne metronomo rodyklės galu, bet apačia. Dar vieną versiją pats fiziškai bandžiau patikrinti, t. y. vadinamoji „dvigubo bito teorija“: kai ritmas skaičiuojamas ne „vienas, du...“, bet „vienas ir du, ir...“ – dvigubai lėčiau. Bet nei viena iš tų teorijų nepasitvirtina, ko gero reikia priimti faktą, kad Penktąją simfoniją tiesiog reikia groti greičiau, nes autorius taip parašė.

 – Koks Jūsų asmeninis santykis su šiuo kūriniu?

– Labai simboliškas (šypteli – aut. pastaba). Likimas mane prieš penkerius metus atnešė į Šiaulius, o dabar noriu, kad Šiauliams skambėtų mano vadovaujamo orkestro atliekama „Likimo simfonija“. Ji buvo labai mėgstama mano tėčio (smuikininko dirigento Stanislavo Čepinskio – aut. pastaba), ją girdėjau nuo vaikystės, pats ne kartą grojau studijų Niujorke metais.

Liepos 6-osios koncertų Šiauliuose ir Nidoje pradžioje paimsiu trumpam smuiką į rankas, tačiau tik tam, kad atlikčiau kaip įžangą skambėsiantį J. Naujalio, Maironio kūrinį „Oi neverk, Matušėle“. Vėliau vairuosiu laivą, kaip dirigentas.

Mintis diriguoti Penktąją simfoniją, ko anksčiau nesu daręs, man kirbėjo jau seniai, tačiau ilgai negalėjau jos įgyvendinti, nes buvome dar per silpni kaip kolektyvas, fiziškai negalėjome to padaryti. Dabar esame pakankamai sustiprėję.

– Šiauliuose ne tik nuskambės koncertas „Likimo simfonija“, bet jo metu bus daromi garso bei vaizdo įrašai. Kodėl Jums svarbu įamžinti Penktosios simfonijos atlikimą?

– Pirmiausia, tai yra svarbu mūsų „Cameratai Solaris“ kaip kolektyvui, „Saulės“ koncertinei įstaigai – tai mūsų istorijos, orkestro muzikinio gyvenimo įamžinimas. Tikiuosi, kad sugrosime taip, kad vėliau nebus gėda ne tik garso įrašą išleisti CD, bet ir vaizdo įrašą išleisti DVD formatu, jie galėtų virsti puikiai reprezentaciniais suvenyrais.

L. van Beethoveno Penktoji simfonija visus tuos daugiau nei 200 metų, kiek jis gyvuoja, turbūt yra labiausiai grojamas kūrinys pasaulyje. Pasakyti kažką nauja jį atliekant yra be galo sunku, tiesiog stengiuosi, kad maksimaliai įgyvendintume autoriaus nurodymus, prašymus, tempus, dinamiką. Manau, kad tokiame kūrinyje kažkokių mano asmeninių išsigalvojimų, ritmo ar tempo kaitos negali būti ir nereikia.

– Turbūt nedažnai „Camerata Solaris“ turi po du koncertus per dieną. Kaip ruošiatės šiam liepos 6-osios iššūkiui?

– Ruošiamės fiziškai: stengiamės kuo dažniau ir daugiau groti Penktąją simfoniją nuo pradžios iki pabaigos, kad priprastume prie fizinio krūvio. Tam, kad atliktum šią simfoniją taip, kaip prašo L. van Beethovenas, reikalingos ne tik emocijos, bet ir didelės fizinės pastangos. Nepamirškime, kad liepos 6-oji taip pat yra ir Tautiškos giesmės diena, tad devintą valandą vakaro būtinai kviesime drauge su visais pasaulio lietuviais Nidos savivaldybės aikštėje giedoti Tautišką giesmę. 

– Ar galime tikėtis išgirsti tokių koncertų ir ateityje?

– Labai norėčiau jų tikėtis ateityje ir aš. Mano tikslas, kad Šiauliuose atsirastų nors nedidelis simfoninis orkestras ir galėtume pradėti groti visų genijų simfonijas. Jau planuose kitiems metams turiu F. Šuberto irgi Penktąją simfoniją. Džiaugiuosi, kad kol kas jaučiu palaikymą savo sumanymams. Jei viskas pavyks su šiuo, per pastarąjį pusmetį būsime padarę tris rimtus įrašus: M. K. Čiurlionio Styginių kvarteto C-moll  mano versiją, Česlovo Sasnausko Requiem e-moll mano versiją su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ ir L. van Beethoveno Penktąją simfoniją. Puikus rezultatas, sakyčiau.

Kalbino Marina Visockienė

Olenos Muzychenko nuotr.