Koncertų salė „SAULĖ“
Koncertinė įstaiga „SAULĖ“

Dangiškosios skraistės apgaubti. Klaipėdos kamerinis ir „Camerata Solaris“ orkestrai Vilniaus festivalyje

Šių metų 26-ojo Vilniaus festivalio pavadinimas „Muzika kuria pasaulį“ akcentuoja neįprastą muzikos galią, kuri itin reikalinga šiandien. Pasak festivalio organizatorės Rūtos Prusevičienės, svarbiausias uždavinys – „priešpriešinti muziką pasaulio griovimui bei drauge kurti milžinišką simfoniją, sklidiną dvasinės harmonijos“. Birželio 12-osios vakarą, skambant jau ketvirtam Vilniaus festivalio koncertui, klausytojai ir atlikėjai žengė didelį žingsnį šio siekio įgyvendinimo link. To vakaro veikalai – Vilhelmo Čepinskio siuita violončelei ir orkestrui „Infinitum“ (2020) ir Johno Tavenerio garso ikona „The Protecting Veil“ (1988) – panardino į apmąstymus apie tai, kokį nuostabų pasaulį gali sukurti būtent ši muzika. Nacionalinės filharmonijos salėje bendras pajėgas suvienijo Klaipėdos ir Šiaulių kameriniai orkestrai, kurių vadovai Mindaugas Bačkus ir Vilhelmas Čepinskis auditorijai pasirodė ir kompozitoriaus, ir dirigento, ir solisto amplua.

 

Klaipėdos kamerinis orkestras vadinamas vienu dinamiškiausių ir profesionaliausių Lietuvos kamerinių orkestrų. Jau tryliktus metus jam vadovauja ryškus savo kartos violončelininkas Mindaugas Bačkus, kuris į šį darbą žvelgia kaip į „gyvenimo būdą, santykio su muzika filosofiją bei kūrybinę bendrystę“. Produktyviu darbu pasižymi ir Šiaulių kamerinis orkestras, nuo 2021 m. vadinamas „Camerata Solaris“, jam vadovauja smuikininkas virtuozas Vilhelmas Čepinskis. Šių festivalio koncertui susivienijusių kolektyvų darna ir profesionalumas nenuvylė, priešingai – maloniai nustebino, buvo pastebimas jau nuo pirmųjų taktų.

 

Vakarą pradėjo V. Čepinskio siuita violončelei ir orkestrui „Infinitum“, dedikuota M. Bačkui, atlikusiam violončelės solo partiją. Pirmoji siuitos dalis tuo pačiu pavadinimu „Infinitum“ („Begalybė“), anot autoriaus, atspindi amžiną judėjimą. Ji akimirksniu patraukė klausytojų dėmesį romantine melodika, įžanginė dalis išsiskyrė subtilia interpretacija, natūraliai žaviais solisto bei orkestro pokalbiais ir garso sodrumu. Antra dalis „Somnium“ („Sapnas“) vientisa, kontempliatyvia muzikos kalba auditorijai skleidė ramybę ir šilumą, suteikė galimybę pasinerti į apmąstymus arba pailsėti prieš trečią dalį. Netrukus pasigirdo „De facto“ („Realybė“) – aukščiausias siuitos įtampos taškas, vienintelė dalis, kurioje perteikiamas chaosas, siaubas ir baimė.

 

Pagirtinas V. Čepinskio diriguojamas orkestras, o ypač solistas M. Bačkus – jiems puikiai pavyko perteikti ekspresyvią ir tarsi egzistenciškai skausmingą muzikos kalbą. „Violončelė man yra įrankis, tačiau per violončelę skleidžiasi mano santykis su pasauliu ir egzistavimu jame“, – viename interviu sakė solistas. Išties, ypač šiame kūrinio fragmente violončelė tarsi prabilo (gal netgi šaukė) žmogaus balsu. Nuolat didėjanti įtampa, kuriama styginių, pasitelkiant garsėjančią dinamiką, pastovų ritmą ir stiprius akcentus, baisaus šiandienos karo šviesoje suskambo dar paveikiau. Tolumoje girdimas disonansiškas mirties šešėlis ir akistatos su mirtimi laukimas tapo netgi skausmingi. Trapiausiai suskambo fragmentas, kai orkestras nutilo, dirigentas nuleido rankas ir pasigirdo tyli, subtili violončelės melodija. Tuomet nuskambėjo paskutinė dalis „Sacramento“ („Priesaika. Susitaikymas“) – žmogaus sielos išlaisvinimas. Styginiai itin jautriai griežė aukštame registre, kol žmogaus sielos trapumą perteikiantys atgarsiai išnyko.

 

V. Čepinskio sukurtą sakralią nuotaiką po pertraukos pratęsė žymusis Johno Tavenerio opusas „The Protecting Veil“ („Apsaugančioji skraistė“). Apie kosminį kompozicijos grožį ir muzikos paveikumą kalba daugelis klausytojų iš viso pasaulio, vienas jų – britų obojininkas bei dirigentas Nicholas Danielas, sakęs, kad tik šio kūrinio galėjo klausytis, kai siaubingomis aplinkybėmis neteko motinos. Jis net nežinojo, apie ką kūrinys, tačiau pajuto, tarsi jam būtų suteiktas palaiminimas.

 

Panašų palaiminimą galėjo patirti kiekvienas klausytojas filharmonijos salėje, nes dangiškoji skraistė, apie kurią bylojama kompozicijoje, prisimenant ortodoksų švenčiamą Dievo Motinos apsauginio šydo šventę, manyčiau, ypač reikalinga šiuo metu. Kone kiekvienas trapios žmogaus gyvybės akistatoje esame reikalingas dieviškosios apsaugos.

 

Kūrinio klausymosi patirtis buvo užburianti. Ne tik girdėjome brandų kompozicijos atlikimą, bet ir stebėjome unikalią vaizdo projekciją, leidusią grožėtis besikeičiančių aštuonių veikalo dalių vaizdine interpretacija. Styginiams „pasakojant“ Marijos gimimo istoriją, išvydome jos žvilgsnį, o klausydamiesi angelo apreiškimo projekcijoje galėjome įžvelgti atsiveriančio dangaus nuotrupas. Taip pat kosminį grožį įkūnijo Jėzaus gimimo istorija, o kraujo fone ryškėjantis kryžiaus siluetas sustiprino Marijos raudą atliekančios violončelės poveikį. Paskutinės dalys vaizdavo Prisikėlimo džiaugsmą, iliustruojamą pavasario simboliu, bei Marijos ėmimą į dangų. Kūrinį vainikavo finalinė dalis, perteikianti tą patį siužetą, kuris buvo vaizduojamas pradžioje, – publika stebėjo ir girdėjo pamažu išnykstančią skraistę, sugrįžtančią į pradinį kosmosą.

 

Išties, projekcija labai organiškai papildė skambėjusį kūrinį. Jo atlikimas stebino subtilia interpretacija, savitu intymumu, neleidžiančiu likti abejingiems. Violončelės partija, įkūnijanti nesibaigiančią Marijos dainą (apsaugant, gimstant, džiaugiantis ar kenčiant), suskambo taip trapiai ir jautriai, kad nedrįstume suabejoti šios muzikos sakralumu.

 

Tą vakarą muzika išties kūrė pasaulį. Šviesos, šilumos ir ramybės pasaulį. Taikų pasaulį, globojamą dieviškosios apsaugos. Ir už tą pojūtį verta tarti ačiū buvusiems scenoje.

 

Informacija 7 meno dienos, Jekaterina Kostina

  • Informacija 8 656 17 671

    © 2022 Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“
    Sprendimas: Elektroninės Vizijos | Architektūra: D.Urlakis